Kiekvieną kartą prasidėjus naujai savaitei tikimės stebuklo ir kad ši darbo nuotoliniu būdu bus paskutinė ir kiekvienos savaitės gale ši viltis dūžta į šipulius. Kiekvieną dieną justi vis didesnis gyvo susitikimo poreikis, nes žmogui, kaip biologinei gyvūnų rūšiai reikia bandos, ir žmogui, kaip dvasinei butybei reikia dvasinio bendravimo su gyvu, kitu žmogumi. Kad ir kaip norėtumėme susitikti, tačiau tai neįmanoma. Kaip ir kiekvienas užspaustas poreikis, taip ir poreikis susitikti nedingsta, o tik stiprėja, o jo nepatenkinus turime krizines situacijose šeimose. Todėl mums prireikia visų turimų psichologijos ir mediacijos žinių kaip gyvų susitikimų poreikį perkelti į meninę saviraišką ir bendravimą su tais, su kuriais gyvename – globėjais, mamomis, tėčiais, broliais, seserimis, naminiais gyvūnėliais ir kitais namiškiais. Todėl kai kuriais atvejais mūsų pokalbiai internetu užtruko ir pareikalavo mūsų kantrybės. Todėl kartais pavykdavo sutarti su vaiku ir jo šeima per nuotolines priemones, o kartais deja tekdavo vykti gesinti konfliktų gyvai. Galiausiai visi esame žmonės, esame netobuli ir kartais pratrūkstame, o tą dar labiau stiprina butinybė būti privalomai namuose. Galų gale karantinas turi ir kitą, teigiamą pusę – tapome moraliai stipresni, pakantesni artimiesiems, kantresni laukdami karantino pabaigos.
