Kalėdų stebuklo belaukiant ten, kur labai trūksta vilties…

Kaip laudies išmintis byloja: “neišsižadėk lazdos, terbos ir turmos” taip ir mes raginame neišsižadėti tų, kuriems sunkų, kurių kelias juos nuvedė iki ten, kur jie šiuo metu yra – į laisvės atėmimo vietas.

Dauguma mūsų virkauja dėl to, kad neteko galimybės sėsti prie Kūčių ir Kalėdų stalų kartu su visa plačia gimine, tačiau niekas mums neapribjo galimybės bendrauti su artimaisiais įvairiomis komunikacinėmis priemonėmis. Esantys įkalinimo įstaigose deja tokios galimybės neturi. Ikipandeminiu metu rengdavome šventines sueigas pačiose įkalinimo įstaigose, o mums padėdavo savanoriai. Kalėdiniu metu įkalinimo įstaigose suskambdavo Kalėdinės dainos ir giesmės, negausų stalą papuošdavo skanesnis valgis, kartu susėsdavome į bendrystės su Dievu ratus ir kalbėdavome maldas, mintyse prašydavome atleisti tų, prieš kuriuos nusikaltome, išsakydavome savo viltis apie šviesesnį gyvenimą ir norą kitas šventes sutikti laisvėje. Šiemet viso to nebuvo. Vienintelis dalykas ką galėjome padaryti – parašyti žmonėms, kuriuos mes globojame laisvės atėmimo vietose, kupiną vilties laišką. Galimybės susitikti, kad ir per Zoom programą, deja nebuvo…

 

Viliamės, kad kitos didžiosios šventės pavasarį nebebus tokios izoliuotos ir mums pavyks kartu atrasti gęstančią viltį geresnio gyvenimo link net ir laisvės atėmimo vietose. Visus skaitančius šį tekstą kviečiame džiaugtis artimaisiais esančiais šalia, o jei nėra galimybės jų apkabinti – bendrauti su jais nuotolinėmis ryšio priemonėmis, nes kartais gyvenime nutinka taip, kad to padaryti kada panorėję nebegalime.